Tvp Wilno interviu su Szymon Kotarbinski

 Szymon Kotarbinski. Vilniuje gimęs daugiau negu 130 tūkstančių sekėju turinti nuomones Formuotojas iš Varšuvos. 

Namuose Szymon būna daugiausiai kelias dienas. Žinomas dėl ekstravagantiško stiliaus, dažno plaukų spalvos keitimo ir įdomios kasdienybės – festivalių, koncertų ir įdomių vietų – demonstravimo – taip iš pirmo žvilgsnio atrodo Szymon Kotarbiński, internete žinomas kaip @paniczszymon. Tačiau internautų širdis jis užkariavo savo humoro jausmu, didžiuliu optimizmu ir meile Vilniuje gyvenančiam seneliui. Privačiai Szymon save vadina “Berniukas iš kaiminystės. – su išgyvenimais ir prisiminimais, panašiais į daugelio Vilniuje gyvenančių jaunuolių, kurie taip pat būdingi daugumai mūsų.

Szymonas TVP Wilno redakcijai pasakojo apie didžiavimąsi savo kilme, mentaliteto ir kalbos skirtumus Lenkijoje ir Lietuvoje bei ...

Gimėte Vilniuje, iš čia jūsų mama ir seneliai, bet Varšuvoje gyvenate jau 15 metų. Kuo skiriasi šie du miestai?

Szymon Kotarbiński: Kalbant apie mentalitetus, nematau didelių skirtumų, viskas priklauso nuo to, kokius žmones sutinki. Gyvenimas Vilniuje tikrai ramesnis, nesijauti nuolatinio skubėjimo kaip Varšuvoje.

Kaip pradėjote pragyventi iš „Instagram“ paskyros?

Įkūriau tais laikais, kai dar nebuvo tokios profesijos kaip interneto kūrėjas, jau nekalbant apie tai, kad niekas iš to neuždirbdavo. Visada mėgau fotografuoti ir kūrybiškai leisti laiką, taip pat mėgau bendrauti su žmonėmis per socialinius tinklus. Instagramą traktavau kaip savotišką virtualų dienoraštį, prisiminimų iš kelionių, su šeima ir draugais praleisto laiko įrašų, o kadangi mano gyvenime visada buvo daug visko, publikavau daug. Laikui bėgant mano medžiaga tapo vis kūrybiškesnė, auditorija augo ir galiausiai paaiškėjo, kad iš „Instagram“ galiu pragyventi. Tačiau sprendimas išeiti iš darbo nebuvo lengvas. Tuo metu dirbau rinkodaros agentūroje, turėjau pastovų atlyginimą ir geras pareigas. Tai suteikė man saugumo jausmą, tačiau taip pat tai apribojo mano Instagram paskyros kūrimą. Buvo sunku vienu metu dirbti pilnu etatu ir kurti internetinį darbą, o galiausiai teko rinktis – saugumas agentūroje ar rizikuoti ir sekti tuo, ką tikrai mėgstu. Man pasisekė, kad darbe turėjau galimybę sugrįžti, jei persigalvočiau, už ką esu labai dėkingas. Pirmieji mėnesiai jau parodė, kad daugiau dirbdamas savo sąskaita galiu nesunkiai iš to pragyventi. Likau vienas, o tai tikrai mane džiugina. Dabar turiu daugiau laiko įgyvendinti savo idėjas, nors mėgstu spontaniškumą. Vieną dieną rodau kaip pertvarkiau savo balkoną, kitą gaminu keistus patiekalus, o kitą pranešiu apie kelionę, į kurią nusprendžiau leistis keliomis valandomis anksčiau – trumpai tariant: nuobodulio nėra.

Kartais tarp iš Vilniaus į užsienį išvykstantys jauni Lietuvos lenkai gėdijasi savo kilmės, o kaip yra pas tave?

Nemanau, kad jūsų tautybė jokiu būdu yra priežastis gėdytis, nesvarbu, iš kur esate. Šiandien jaučiuosi kaip iš Varšuvos, nes čia praleidau paskutinius 15 savo gyvenimo metų, tačiau atvykęs iš Vilniaus man yra priežastis didžiuotis. Jo dėka aš esu šioks toks pasaulio pilietis. Taip pat susidariau įspūdį, kad kuo daugiau gyvenimo patirties, tuo spalvingesnis ir įdomesnis žmogus. Tai, kad gimiau Vilniuje ir kad mano namuose buvo trys kalbos – lenkų, lietuvių ir rusų – labai prisidėjo prie mano gyvenimo. Manau, kad dėl to giliau suprantu skirtingas kultūras ir esu atviresnis žmonėms. Papildomų kalbų mokėjimas padeda man bendrauti su žmonėmis grįžus į gimtąjį miestą.

Kokia jūsų šeimos istorija? Ar tai primena tipiškas Vilniaus emigracijos istorijas, ar visiškai skiriasi nuo jų?

Manau, kad ji gana tipiška. Mano mama gimė Vilniuje, o tėtis – Lenkijoje. Mamos šeima, kaip ir dauguma lenkų šeimų Lietuvoje, „pabėgo“ nuo Lenkijos sienos. Mano močiutė liko Lietuvoje ir ten susipažino su mano seneliu, kilusiu iš Ukrainos. Jie įsimylėjo ir apsigyveno Vilniuje – susilaukė trijų vaikų, tarp kurių buvo mano mama ir du jos broliai. Jie visą gyvenimą praleido bute rajone... Sąžiningai, dabar nesakysiu pavadinimo, tai prie rajonas prie televizijos bokšto...

Lazdynai? 

O taip! Būtent! Aš užaugau televizijos bokšto šešėlyje, todėl manau, kad dėl to man liūdna matyti, kaip jis dabar nyksta. Mes gyvenome kartu su mano seneliais, tėvais ir mamos brolio šeima, įskaitant jo dukrą – laimei, butas buvo gana didelis. Laikui bėgant, kiekvienas mano senelių vaikas nuėjo savo keliu. Su tėvais persikėlėme į Lenkiją. Aš dar lankiau darželį Vilniuje, bet pamenu, kad iki darželio jau buvau Lenkijoje. Nors ir likau Lenkijoje, su seneliais turėjau labai gerą kontaktą, todėl didžiąją gyvenimo dalį visas atostogas praleidau Vilniuje. Visada kažkas vykdavo – kartais žaisdavome visą dieną pastato kieme, kartais eidavome į koncertą senamiestyje. Kuo vyresnis tapdavau tuo mažiau atvykdavau į Vilnių, bet vis tiek atvažiuodavau bent du kartus per metus.

Ir dabar?

Neseniai dalyvavau savo senelio 81-ajame gimtadienyje. Kartais mano giminės iš Vilniaus atvažiuoja manęs aplankyti, o kartais jie vyksta į Lenkija tiesiog apsipirkti, kaip ir kiti Lietuvos gyventojai, nes Vilniuje kainos dabar labai didelės. Varšuvoje nuolat priimu pusseserę ir jos šeimą, o senelis yra laisvai samdomas darbuotojas – niekada nežinai, kada jis atvyks į Varšuvą.

Tiesą sakant, aš pats esu šokiruotas, kai kalbame apie dabartines kainas Lietuvoje. Prisimenu, kad prieš keletą metų, atvažiavęs į Vilnių, galėjau šiek tiek pasilepinti, nes kainos net restoranuose buvo gerokai mažesnės nei Lenkijoje.

Kokie jausmai apima grįžus į Vilnių?

Kai važiuoju su draugais, kurie niekada nebuvo Vilniuje, žinau, kad atmosfera kitokia, nes aš natūraliai atlieku gido vaidmenį. Visai kas kita, kai einu vienas – neinu į senamiestį ar Belmontą ir jaučiuosi kaip antruose namuose – nesijaučiu keistai, viskas atrodo taip „mano“. Kol buvo gyva močiutė, senelių butas buvo pilnas gyvybės. Dabar stengiuosi nesivelti į privatų senelio gyvenimą, nors jis visada ragina likti su juo. Dažniausiai būnu pas pusseserę, bet daug laiko praleidžiu ir su seneliu. Kartais Vilniuje jaučiuosi taip, lyg būčiau išvažiavęs į kitą Varšuvos rajoną pas ką nors. Nepaisant geografinio atstumo, Vilnius man atrodo labai artimas, lyg būčiau ten prieš kelias dienas, nors kartais nuo paskutinio apsilankymo praeina pusmetis.

Vilniaus tarmė skambesiu skiriasi nuo lenkų kalbos. Ar jums buvo sunku prisitaikyti?

Pamenu, kai atsikrausčiau į Lenkiją, vaikai darželyje juokėsi, nes nelabai mokėjau ištarti „ł“, nes Vilnius labai skiriasi nuo lenkų kalbos. Žinote, vaikai gali būti tikrai pikti ir dėl pačių kvailiausių priežasčių. Laikui bėgant mano Vilniaus „ł“ dingo ir aš pradėjau kalbėti kaip kiti vaikai. Tačiau kai išgirstu vilniečių tarmę, man sušyla širdis ir jaučiu jai didelį sentimentą. Smagu, kad mūsų išskirtinumas vis dar egzistuoja.

Kokios Lietuvos vietos tau artimiausios?

Man svarbiausios vietos yra mano artimųjų namai – senelio ir pusseseriu namai. Žinoma, man patinka Vilniaus katedra ir senamiestis, bet kaip jauną žmogų traukia tokios gyvybingos vietos kaip Gedimino gatvė ar naujasis rajonas, Paupys – džiugu, kad Vilniuje kuriasi tokios modernios, dizainerių kurtos vietos. Netoliese gyvena mano pusseserė, todėl dažnai kartu su ją ten einam kavos ar šiaip papietauti.